Gerumo, nuoširdumo
Kaip rasos lašelio
Daug kam stinga,
Tada ir ieškoma,
Ko nėra pametę:
Širšių lizdo ar lazdos,
Užsideda šventuolio kaukę
Ir vaikšto tarsi „abrozdėlis“,
Pakabintas ant šakos...
Kai vėjas pučia,
Tilindžiuoja garsiai,
Koks jis vis bėdžius,
Ypatingas vargšas,
Kad varna sūrio dar neišmetė
Iš pražiotos burnos.
Dar kakalas net neiškrito
Iš kitos landos.
Ko jaunas nepasėjo,
Senam jau nebepjauti -
Taip vergas lieka
Iki pat žilos galvos...
Tokie ir stovi aikštėse,
Stovės net ir prie rojaus vartų
Ieškodami savo tiesos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą