Apžergiau naktį avelę,
Nes pamaniau, kad kumelė
Ir į Olimpą išjojau,-
Aukso vilnos ieškojau.
Hado labai dar bijojau,-
Jaunas arklys mano Trojos.
Vis klausinėdamas kelio,
Bet niekas nematę Elenos.
Kartą skaičiau Odisėją
Ir Eneidą mokėjau,
Nešė žirgai į Europą,-
Kaip rusai sako:“Galopom“,
Per kelias jūras skraidino,
Jaučiu svajonė pasivertė.
Jūros nuo liūčių ištvino
Ir šventus miestus skandina.
Liaudies dainas jau pamiršę,
Burtų dar nieks neįpiršo...
Taigi pusiaukelėj stoviu,
O aukso vilna – tarp kojų...
Krantas toks tolimas švyti,
Netgi tvoros nematyti.
Sunku šiandieniniam poetui
Tapti tikru Olimpiečiu,
Reiks dar į purvą įbristi,
Savo žodžiu duoną krimsti,
Netgi pamiršt aukso vilną.
Žodis - dabar jau ne žvirblis,-
Moka visi ir skaityti,
Ką kiti rašė prieš Kristų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą