Kiek daug mačiau lizdų,
Pūkais baltais išklotų,-
Tėvai prižiūri,
Kol visai maži vaikai,
Po to, kai gali atsistoti,
Jie patys daro švarą -
Atsisuka į miško plotą
Ir tik aplinkui pasilieka
Jų balti arba margi
Mažyčiai burbulai...
O mūsų žemė
Tokį turi žalią plotą!
Kas esame ir mes
Argi ne jos vaikai?
O kaip dažnai randu
Vis savo tėviškėje
Kažkieno, išskridusio iš jos,
Taip pridergliota,
Kad šiaušiasi plaukai.
Nejaugi ir atsukti uodegą
Dabar, užaugęs, jau aptingai
Ar yra ir kiti tikslai?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą