Paveldėjau daug sau
Ir tau parodau -
Žalias smaragdines akis,
Gal iš tenai
Ir atkeliavo protėviai,
Kur giluma ir dugnas,
Nusėtas tik akmenimis...
Paveldėjau ir žemą ūgį,
Kad būtų lengva
Brautis per miškus,
Ir tamsią odą dykumų,
Vėjo švelnumą,
Kai pučia prakaitą
Nuo veido ir kaktos.
Paveldėjau ir atsparumą -
Turiu gražių jausmų,
Kas neišsemta iki dugno,-
Kaip gintarą vis dar nešu.
Paveldėjau smėlio pilis...
Ateik, gyvensime abu.
Skiriu Albinui Šileikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą