Nutrauksiu uodui koją
Ir sumažės jo teritorija,
Sugrius aukšta koplyčia,
Kur zyzė jo pati
Tarsi po savo gryčią...
O kandims naftalino
Šviežio pabarstysiu,
Kad iš poeto žodžio
Niekas nesityčiotų...
Kiekvienas savo garsą turi,
Tegu į savo svirną
Kartais pasižiūri...
Kur pakabintas senas
Močios rėtis,
Kur tėvo dalgio
Neseniai kabėta.
Kai virvės pantį
Išmoksi suvyti,
Galėsi ir kitus mokinti.
Tada sūnus,-
Jau nuo varstoto,-
Galės ir uodui diriguoti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą