Kiek daug priviso
Vasarą uodų,
Kurie jau net nezvimbia,
Bet rėkte vis rėkia:
-Nėra mūsų Tėvynėje
Už mus jau geresnių,
Mes buvome pirmi
Į trobą šią įlėkę...
Ten stalas toks platus,
O viduryje – rėtis;
Jis kiauras... pripila
Giliausias kišenes,
Bet aš turiu kur dėti.
Oi, buvo net laikai,
Kai ant šiltos kėdės
Norėjau vis sėdėti,
Bet štai nustūmė nelauktai,
Dabar nebeturiu kur dėtis -
Reikia atgal žiūrėti,
Šaukti, rėkti...
Oi ir oi, kad viskas
Dabar negerai,
O buvo juk tada laikai,
Kada į trobą kvietė...
Gal patikės žmogus,
Atkiš ir savo nugarą,
Galėsiu gelti susirietęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą