Žmones sujungia kartais
Šūkiai, skambūs žodžiai,
Bet, kai nėra širdy jausmų,
Juos tik akmuo prispaudžia,
Lyg šuo sucypia po padu.
Ir bėga vis užvertę galvas,
Mėgaujasi tiktai žodžiu,
Kuris neturi jokios vertės,
Pasipuikuoja prieš kitu:
Oi, koks filosofas genialus.
Tie žodžiai buvo
Jau prieš šimtą metų
Ir niekas neišrado dar naujų,
Tiktai pardavę juos už grašį
Vėl bando iš gelmių prikelti,
Vis mosikuodami kirviu,
Kad ką nukirstų ar pakartų
Ant medžių, jau senų...
Taip randasi ir šūkiai,
Tuštybė prie visų akių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą