Mados

Buvo mados prieškarinės,

Kada šilkas – užsieninis,

Kaspinai iš Vokietijos,

Šokoladas ir Brazilijos.

Kur lietuvio tik nebūta,-

Siuntė už dešras švarkiuką -

Gelumbė iš grynos vilnos,

Anglijoje pagamintos.

Ir aulinių stora oda,

Puspadžiai irgi iš odos,-

Viskas šlama, einant girgžda,

Ne dabar, kaip airiai dirba...

Krintantis lapas

Janinai Gricienei

Kiekvienas žodis

Kartais perveria lyg peilis,-

Jo ašmenys – namai

Ir giminės, draugai,

Kuriems iškrito

Iš gražaus gyvenimo

Ne vienas lapas -

Žodis, eilės,

Tada skaudu labai...

Gyvenimas – tai mintys,-

Jos liejasi į eilę,

Prie vienos limpa kitos

Ir raizginys klampus

Dažnai į širdį eina

Ir išberia prisiminimus,

Kad reikia vis skubėti,

Gaudyti sekundę,

Kurios rytoj nebus...

Gyvenime dažnai palieka

Tik vienas žodis:

„ Avia“...Sveika būk.

Gerųjų fėjų troboje

Sava troba, visi savi,-

Šeima – tai mūsų tėviškė.

Čia pasodintas medis -

Liepa kvepia po langais,

Kaštonų žvakės žydi.

Toliau ir topolių tvora,

Jų kvapas šaukia,

Kad čia sugrįžtų visada

Jau dideli vaikaičiai.

Mūsų žali kiemai mieste,-

Kiekviena gatvė – tai alėja,

Gyvenimas iš kaimo

Čia atėjo, niekur neišėjo...

Mūsų vaikai – graži giria,

Kur ošia žalios pušys,

O visų medžių motina,

Eglužė su žalia skara,

Vis budi, dėl visų vis rūpinasi.

Prie pastebėjimų

Yra ir televizoriai,

Dabar kompiuterizuoti

Visi laisvi kanalai,

Bet niekas neatstoja

Dar gyvo žmogaus balso,

Arti šilto alsavimo.

Niekas nesako žodžio

Pirma neišlukštenęs,

Ką potekste sakytų

Net vienišas senelis...

Kiek mįslių ir patarlių

Seniau žmonės sukūrė

Ir niekada į akį

Be reikalo nedūrė.

Kas nusikalto, teisė,

Žabu, rimbu vanojo,

Vis tiek į klumpę purvo

Prisisiurbė net Nojus...

Gal ir dabar negelbės

Nė geras, mielas žodis.

Šviesk

Tu pažiūri rytais

Į mano sielos langą,

Prisikelia pasaulio paslaptis

Ir vėl nešu ant delno

Meilius žodžius,-

Tarytum angelo akis...

Apkabinu mažytį medį

Ir jis užauga

Man, su manimi -

Abu pamatome gyvenimą,

Kada pažiūrime kitu žvilgsniu

Į ateitį miškų;

Paukščio lizde

Vėl krebžda paslaptis.

Jo giesmės skamba

Smuiko stygomis,

Meilės melodija pažadina

Ir keliasi su tavimi...

Saulute, švisk,

Kiekvieną rytą

Šviesk.

Vaikučiams

Mano lova - prie mamytės,-

Čia ir galva, ir rankytės,

Vakare apkabinu,

Pabučiuoju ir miegu.

Dar pasako pasakėlę

Apie mešką, gerą fėją,

Kuri neša sapnelius

Į visų vaikų namus.

Užmigdau ir savo lėlę,-

Jai seku ir pasakėlę,

Kaip kiškelis vijo bitę

Per žalią aukšta žolytę,

Kaip užkliuvo ir pargriuvo,

Bitė medų man pasiūlė.

Toks saldus bitės medus,-

Kaip sapnai - tėtės, mamos.

Fėja galvūgaly sėdi

Ir dėkoja meškai dėdei

Už miegelį - visą žiemą,

Už pavasarį - be sniego.

Jau vakaras

Šiandien susipratau,

Kad iki vakaro

Neparašiau nei žodžio,

Labai tavęs atsiprašau,-

Buvau vis barama,

Kad siekiu vis daugiau,

Kad šoku ir dainuoju

Sau, savo vaikams.

Tokia dalia poeto -

Ji laikina, kaip smėlis,

Visiems vis po akim,

Jei pasakysi vieną žodį,

Tai pagalvos kiti,

Kad sakai apie jį...

Deja, kiekvienas pasakoja

Tiktai savo kelią,

Gal jie panašūs,-

Kaip ir mūsų abiejų,-

Akmuo juk šaltas,

Ledas irgi ledas...

Nejaugi šalsime visi?

Atsakymas

Ačiū už padailintą foto.

Kada nubąla smilkiniai,

Susiraukšlėja veidas,

Neužsidėsiu nuometo -

Tiktų juoda skara,

Bet aš dar neuždengsiu

Savo gilių raukšlių ,

Nė galvos dar nenuleisiu,

Nes veidrodyje spindi

Veidas, mirusiųjų artimųjų -

Seserų, kurias mylėjau,

O visad dievinau -
MAMOS.

Tegu lūpos ir bus ne saldžios,

Bet sako dar žodžius,-

Kartais švelnius,

Bet ir kitus...

Kai braukiu prakaitą nuo veido,

Juk pasitaiko ir visokių -

Žemiškų ir paprastų.

O smėlio laikrodis

Vis byra, byra,

Kažkas gal nori,

Kad aš verkčiau,

Nuolat verkčiau,

Oi, būtų jų širdy tada ramu...

Meilės žiburys

Dėkoju nepažįstamam draugui už foto

Dabar tik vakaras -

Žibintą laikas degti;

Ten, kur ugnis,-

Tik meilė ir šviesa...

Mergelė saugo aukurą

Ir puošia stalą,

Bernelis grįš šį vakarą,

Svajonė grįš slapta...

Paglosčiau vienaragiam

Baltam žirgui kartį,

Supyniau jo kasas,

O savo plaukus

Per pečius paleidau,

Plonučius šilko marškinius

Apšvies delčia...

Uždek, mielasis mano,

Širdy žiburį, uždek...

Minčių fotografija

Tik pasivaikščiokim -

Visai trumpai,-

Rudens tokia diena,

O mudu mažai dviese;

Ant kalno ąžuolas,

Toks samanotas,

Aplaužyta sena šaka,

Drevė ištižus lietuje,

O žemė, gilėmis nusėta...

Pabūkime abu šalia,

Pasėkime mintis

Ir abiem rankomis

Sukibę jį apglėbkime.

Prisimeni dar tuos laikus?

Aš juos prisimenu gerai,

Kada nedrįso lūpos

Susiliesti...

Lietuvos kariūnų diena

Skiriu savo auklėtinei Linai Baltokaitei

Taip daužosi širdis...

Gal taip garuoja kraujas?

Taip dega netektis,

Pražuvusių kare.

Taip smilksta namų židinys

Be tėvo ar sūnaus,

Be motinos, dukters?

Tiek metų karo dūmų

Niekas neregėjo,

Garuoja tik vanduo

Iš didelio tamsaus dubens,-

Tenai kareiviška ir košė,

Ir karštas viralas,

Garuoja duona nuo širdies

Šilto rudens...

Už taiką, mūsų rimtį,

Namų šilumą ir laimę

Pakyla žodis net iki dangaus

Ir išgaruoja ten.

Svajonė

Viskas įmanoma

Šiame pasaulyje -

Keliauja žmonės

Netgi mintimis,

Atranda draugą

Kitame žemyne

Ir pasilieka artimi.

O mintys daug greičiau

Nei paukštis skrenda,-

Nėra jokių ribų,

Nėra ir sienų,

Laikas teka dieną,

Skuba naktimis,

Kad žmonių rankos

Kurtų rytdieną

Be jokių antenų

Ir susisiektų širdimi,

Nes žemė apvali.

Eilinis pastebėjimas

Yra toks priesakas

Labai senų laikų:

Nekaltink motinos

Nė savo tikro tėvo,

Neleisk pažeminti

Ir brolių, savo seserų,

Nekelk vaidų

Prieš gimines;

Neteisk savo šeimos,

Kol nežinai gyvenimo,

Kuriuo kiti gyveno -

Tai ne tavo teisė.

O ta pati tiesa

Vėl perėjo į teisę,

Kad ir neliudytum

Net prieš save,

Tegu kiti nuteisia.

Oi, kaip žiauri

Būna tokia tiesa,

Kai kraujo brolis

Kitą šmeižia...

Sava žaizda kraujuoja,

O gal ir iš kitos

Ir kraujas tarsi laikas eina...

Naujadarų beieškant

Net ir laukinis paukštis

Pažįsta gerą žmogų,

Prisiriša ir šuo, katė,-

Jo nepalieka, neapgauna

Nė per nago juodymą,-

Taip sako netgi patarlė.

Visaip vadina žmonės,

Kurie nepastovūs -

Tai vėjo pamušalas,

Kitas blogiau-net gegute,

Bet vis neranda vietos

Elgesys ir poelgiai,

Taip bastosi po žemę

Žodis tarsi dilgėlė,

O juk labai skaudu visiems.

Seniau sakydavo:

-Ką jau dangus paskyrė,

Tą tik mirtis išskirs.

Kiek žodžių veltui byra,-

Kaip skruzdėlynai

Po smarkaus lietaus...

Kai surandi save

Laimingas tas žmogus,

Kai jo profesija

Ir prigimtis sueina

Kaip du takai į vieną,

Tada ir kelias toks šviesus,-

Atsiveria viskas jame -

Didinga ateitis kūrėjo

Ir menas kelia sielą

Ligi ilgos karjeros,

Kuri suranda jį pati.

Kiekvienas darbas

Iš visos širdies

Turbūt ir yra prigimtis,

Kas duota dievo,

Bet ieško net žolė

Savo mažyte šaknimi,

Kad vis giliau į žemę

Smigtų šaknys –

Tai gyvenimo prasmė.

Senieji kelmai

Senatvė - ne liga,

Tiktai sulinksta keliai

Esi mažesnis už kitus,

Bet siela lieka alkana,

Kaip tų karvelių,

Kurie ir tupiasi ant rankų

Tiktai tų, senų,

Kurie pagauti jų negali...

Silpnų nemėgsta niekas

Šitame pasaulyje,

Kapoja paskui skrendantį,

Sutrypia avinų banda...

Jei nesitrauksi pats iš kelio,

Per galvą peršoka

Stipresnis ir nenaudėlis -

Visų senų tokia dalia.

Mažai kas jį aplenkia

Nepastumdamas.

Gal ne tiesa?

Iš kuosos bėdų

 

Po kiemelį kuosa laksto

Paskui šarkas, pilkas varnas -

Visos storos, visos gražios,

Į visas kovai vis gręžiasi.

Ir galvoja maža kuosa.

Ką daryti, kaip pranokti,

Kuris sliekas čia riebesnis,

Kad galėtų atsikąsti.

Šniukštinėja visą kiemą,

Į kaimynų daržą kimba,

Kam jie turi ir laimingi

Ir be slieko jie turtingi.

O tenai genys ir kėkštas

Kala stuobrį, giles treškina,

Nes visiems žiema ilga,

O sliekų nėra sniege.

Kviečia kuosą į draugiją,

Bet juk ta darbo nežino,

Kaip anksčiausiai atsikelti

Ir per dieną – kalti, skelti...

Bet visa kuosų bėda,-

Kas atlieka, ne gana...

Paskui jaunystę

Remigijui Ž.

Senieji medžiai

Duoda žemei pradžią,-

Tarsi daina ateina

Ir priglaudžia rudenį lapus,

Kad po jais dygtų jaunas

Ir leistų daigą

Į trąšią, purią vietą,

Kur įsėlis jaukus.

Tokia svaja senųjų,

Kad ir jaunimas

Net praaugtų natą,

O muzikos vis ritmas

Ir kitoks ateina,

Tik tas pats taktas,-

Jis lyg širdies dūžis

Vis tvinksi, beldžiasi

Į smilkinius žilus...

Dainuokim su jaunais,

O dainos aidas

Tegu vis prikelia

Senus laikus.

Tango

Pagrok man tango,

Užeik į salę -

Mano sielos kambarį,

Kur būsim vienu du...

Spindės tik mėnesiena,

Žvaigždžių akys

Ir tavo rankos glėbs -

Taip suksimės vienu ritmu.

Kai keliai susiglaus,

Nusvirs mano galva

Tau ant peties,

Tu neskubėk nuleisti rankų,

Pakelk mano jausmus

Iki Vakarės – meilės,

Tada ji tau spindės.

Kai šauks naktis

Ir suksis horizontas,

O kometa nukris,

Tave atstumsiu,

Kai sudegsi...

Gal šoksi tango

Ir su manimi?

Išdrįsk.

Krikšto MOTINAI Onai

Fb Draugui A.S. užuojauta

 

Marijos motinos vardu

Buvai pati vadinta

Ir krikšto vardą man davei,

Ant tavo rankų augau,

Tu man svajonėse

Dainuodavai liūdnai,

Bet ir labai gražiai.

Į motinos lopšinę

Tąkart susipynė

Švęstas vanduo -

Tyri rasos lašai.

Man ant kaktos

Paliko žymę,

Kurią dabar turiu,

Piešiu ant lapo,

Juodai purpurinio,

Kur Amžinąjį Atilsį matai.

Uždegsiu žvakę

Tau prie kojų,

Kad eitum ir į dangų

Su gerais darbais.

Vėtrungė

Štai išaušo Naujas rytas,-

Taip poetas pasakytų...

Ir prasideda reformos,-

Tam nėra juk griežtos normos.

Reikia šalį atstatyti,

Ekonomiką tvarkyti -

Pats to negali daryti,

Reikia svetį paprašyti...

Čia net iš toli atskrieja

Naujos mintys ir idėjos.

Iš Rytų ir Vakarų

Lekia vėjas ant sparnų.

Kur mazutas – ten ir juoda,

Bet juk pelną gražų duoda...

Kas savo galvos neturi,

Į visas puses ir žiūri:

-Pritariu, bet nepalaikau,-

Sako varnas iš aukščiau.

Ir suprask tą gerą orą,

Kai sulūžo visos tvoros,

Kurios šimtmetį statytos,

O dabar projektas kitas...

Reiks vienų atsisakyti,

Ką sukūrė, uždaryti,

O nėra kišenėj lito...

Kažką reikia sumanyti -

Saulės šalį paganyti.

Balos ir balutės

Rudenį balučių pilna,-

Lietus lyja, katės dirba...

Tik vieni nuplauna purvą,

O kiti tenai priliurlina.

Smirdi visos senos balos,

Kai saulutė neišmano,

Kaip jas reikia išdžiovinti,-

Ant šakos nepakabinsi.

Ten atskris ir pilkos varnos

Ir pridergs daugiau tą balą.

Oi, kaip tyška į šalis,

Kai iš aukšto kažkas kris...

Net pataiko į akis.

Nekirskite manęs

Kada žiūriu į saulę,

Tenka prisimerkti,-

Ji amžina kaip ir dangus,

O žemėje - vis laikina:

Upės išdžiūsta,

Savo vagą keičia,

Subėga į jas upeliukai

Ir vėl išsisklaido

Tarsi migla nakties.

Kai randu kelmą,

Ką tik nukirstą medį,

Toks ilgesys širdy,-

Dar varva syvai,

Žemę savo girdo.

Oi, nebereiks šaknų...

O ką tada skaudės?

Nekirskite manęs.

Iš suaugusių paukščių gyvenimo

Vakar buvo baisi sloga,-

Visai nuvažiavo stogas.

Ir matau, kad ekrane,-

Du juodi varnai šalia.

„Gal karščiuoju?“-pamaniau,

Jų turėtų būt daugiau.

Dar atskrido varnas vienas

Ir karksėjo – viens prie vieno,

Nežinai jų netgi vardo:

Vienas siūlė savo sparną,

Kitas skaitė, krapštė snapą,

O trečiasis, kad padūko

Keikėsi iš viso ūpo...

Sakė, aš - šiokia tokia,

Net žodyne to nėra.

Iš pradžių visi pašoko,

Vakarėlis - lyg po stogu.

Kol visi apsižiūrėjo,

Ėmė keiktis net prieš vėją,

Kad mano galva su broku

Ir mylėtis nebemoku...

Jau tada , kad supykau,

Net ant pievos padariau...

O man, kuosai, ką daryti?

Teko taip abu baidyti.

Susimąstau

Gyvenama visur -

Dykumose ir Šiaurėje,

Kur karštis degina

Ir šaltis stingdo,

Bet nepalieka žmonės

Savo namų – ne paukščiai,

Kad vis migruotų,-

Kaip senais laikais,-

Vis paskui menką kąsnį

Ir pamiegotų tik po dangumi.

O gal tada ir laimingas,

Nes esi toks laisvas -

Viena šeima, viena gentis,

O vis kiti žemės kampeliai,

Naujos pėdos įsispaudžia...

Bet kurgi mūsų sielos grįš?

Kas dalgį plaka

              (Venecija)

Girdėjai dalgį plakant,

Mano brangus sūnau,

Matei mane šienaujančią,

Mano vaikaitį,

Sukai į pradalgę,

Kaip ir senelis sakė,

Jutai gal šieno kvapą?

Tin tin per smilkinius -

Ilgėja vakarai

Ir vis per širdį teka,-

Tarsi raudoni vakaro gaisai

Iš tolumos dar šneka.

Oi, pievos, tie takai

Už horizonto slepiasi,

Trumpėja atmintis

Mano vaikams,

Užmirš, ką dalgis sakė...

Ričardui Šuminui

Pakėlei ant sparnų,

Sklandžiau kaip sakelėlis

Ir visą Lietuvą mačiau,

Jos akis – ežerėlius.

Gražias salas regėjau,

Pilimis gėrėjausi,

Iš jų senovės atminties,

Stiprybės sėmiausi.

Per miestų bokštus,

Varpines skridau -

Visur varpas skambėjo

Ir sakė, klausė, šaukė,

Ar savo tėviškę mylėjau.

Ką atsakysiu tau,

Kada į žemę nusileisiu...

Gal tu surasi mano pėdas?

Iš nugirstų pokalbių

Jeigu užmynei

Šuniui uodegą,

Sucypia ir nubėga,

O gailios akys sako:

-Blogai padarei,

Geriau pabūčiau

Kartą ir neėdęs,

Bet skausmas -

Jau per daug...

Katė nagus įleidžia

Ir kanda dar skaudžiau,-

Kiekvienas ginasi,

Kaip kas išmano...

Bet uodegas išsaugo,

Kurių tik trumpos,

O vieni suėda,

Ką pasigauna sau.

Dienos aktualijos

Jau ruduo...

Vis lietus šmarkščia,

Žvirblių plunksnas

Baisiai skalbia.

Nėra kur net pasidėti,

O išskristi nenorėtų,-

Čia pritapo net ir kūnas,

Gimtas dangus

Visoks būna.

Sugalvojo rinkti valdžią,

Kad gyvenimą palengvintų:

Karšta būtų ant šakos,

Kas žiema...

Tegu putos,

Juk sava valdžia užstos.

Išsirinko jie storiausią,

Manė, bus pats turtingiausias,

Savų plunksnų turi sočiai

Ir dabar nereiks galvoti,

Kad pavogs ar pasisavins -

Ne kokia daina žvirblelio...

Bet pamatė, kai pragydo,

Kad jisai ne iš to lizdo...

Bambekliai

Prarado kaimą,

Prarado arklį,

Pamiršo arklą,

Nemoka darbo.

Ponais išėjo,

Komuną tvėrė,

Paskui prarado

Ir vėl gailėjosi...

Prarado veidą,

Prarado žodį -

Motinos lūpose

Giesmę iš sodno.

Griaudžiai giedojo

Prie akmenėlio,

Žodį kaip paukštį

Kas dieną kėlė.

Prarado dangų,

Prarado kalbą,

Nieko neradę

Bamba ir bamba...

Griaudūs pamąstymai

Kada lyja, būna šlapia;

Net ir varnos saugo snapą,

Tupi sparnelius suglaudę,-

Nė ko rėkauti – negirdi.

Į viršūnes tos užkopia,

Kurios moka varnų šokį,

O dar sako pasakoriai,-

Akies nekerta giedoriui...

Varna varnai- juk nelygu,-

Vienos skaito tik iš knygų,

Kitos smėlyje užrašo

Ir nuplauna lietus raštą.

Oi, geriausia ant šakos,

Bet ir čia koks šuo aplos...

Lietus ir upelis

Kaip tu mane surasi,

Kur tu mane padėsi -

Vargo vaiką -

Nuplyšusia suknia,

Be batų ir turtų?

O mano ausys girdi,

Kaip lietaus lašas

Skruostais teka

Ir nuolat stebisi:

-Esi be dažo, auskarų...

Tos pievos tokios plačios,-

Kaip mano akys

Iš nakties žvaigždžių,-

Į ten vingiuoja takas,

Kuriuo dainuodama einu.

Mane paukštelis seka

Ir žiogas pritaria

Mažyčiu smuikeliu,

O kalnas – buvo ir nebuvo,-

Bėgu toliau mišku...

Kaip tu mane apeisi,

Jei bėgu upeliu.

Mitologiniai herojai

Europą atnešė žirgai,-

Kai kas įsivaizdavo jautį,-

Jinai dar buvo taip graži -

Jaunutė, geltonplaukė.

Aplinkui šniokštė vandenynas,

Bangos gūdžiai kaukė,

O keteroje tos svarstyklės

Į gilumą vis traukė...

Ir išsirinko ją jaunuolis,

Patyręs kovose ne kartą

Ir netektis, žaizdas,

Manė, kad ji užgydys,

Visada aptvarstys...

Taip nepasibaigė kova

Ir iki šių dienų,

Nes mintys buvo karštos,

Svarstyklėse iškeltos...

Brisiaus galas

Buvo teismas mūsų kieme;

Brisių teisė-seną ir paliegusį,

Kam jis aklas ir bėdoja,

Šeimininką vis aploja...

O svarstyklės iš tenai,

Kur to žalvario – kalnai;

Tik pakaitini ir bėga,

Į lėkštes kaip žirniai rieda...

Oi, vienodi šie lašai,-

Žemė traukia apvaliai:

Jie prie visko prisitaiko,

Kur pažiūri – viskas rausva,

Tarsi iš ugnies ištraukta.

O liežuviai ne vienodi,

Todėl svyla visi šonai

Ir kulka visa geltona...

Brisius galą taip ir gavo

Nuo brangiausio žmogaus savo.

Aktualijų pastebėjimas

Dažnas kažkam pirštu

Vis graso, barasi,

Kumščiu mojuoja,

Kai tas pro šalį

Jau prabėga ir nutolsta,

Dabar tik pastarojo

Vis purve žingsnius

Jau iš paskos skaičiuoja,

Kartais netgi ir kvapą,

Smarvę pamatuoja...

O tolumoje, žiūrėk,

Ir šitai išgaruoja.

Po šitiek metų

Lieka tik prisiminimas,

Kad kažkoks vadas

Buvo gyvas...