Kada žiūriu į saulę,
Tenka prisimerkti,-
Ji amžina kaip ir dangus,
O žemėje - vis laikina:
Upės išdžiūsta,
Savo vagą keičia,
Subėga į jas upeliukai
Ir vėl išsisklaido
Tarsi migla nakties.
Kai randu kelmą,
Ką tik nukirstą medį,
Toks ilgesys širdy,-
Dar varva syvai,
Žemę savo girdo.
Oi, nebereiks šaknų...
O ką tada skaudės?
Nekirskite manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą