Gyvenama visur -
Dykumose ir Šiaurėje,
Kur karštis degina
Ir šaltis stingdo,
Bet nepalieka žmonės
Savo namų – ne paukščiai,
Kad vis migruotų,-
Kaip senais laikais,-
Vis paskui menką kąsnį
Ir pamiegotų tik po dangumi.
O gal tada ir laimingas,
Nes esi toks laisvas -
Viena šeima, viena gentis,
O vis kiti žemės kampeliai,
Naujos pėdos įsispaudžia...
Bet kurgi mūsų sielos grįš?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą