Buvo teismas mūsų kieme;
Brisių teisė-seną ir paliegusį,
Kam jis aklas ir bėdoja,
Šeimininką vis aploja...
O svarstyklės iš tenai,
Kur to žalvario – kalnai;
Tik pakaitini ir bėga,
Į lėkštes kaip žirniai rieda...
Oi, vienodi šie lašai,-
Žemė traukia apvaliai:
Jie prie visko prisitaiko,
Kur pažiūri – viskas rausva,
Tarsi iš ugnies ištraukta.
O liežuviai ne vienodi,
Todėl svyla visi šonai
Ir kulka visa geltona...
Brisius galą taip ir gavo
Nuo brangiausio žmogaus savo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą