Tik sau rašau

Kasdien klausausi

Vienišiaus muzikanto,

Jam„ ačiū’’pasakau,

Nelaukiu iš jo nieko,

Tegu tiktai atsako

Nauja melodija,

Kuri vis suskamba

Giliau, aiškiau…

Galiu būryje būti

Visai viena,

Į improvizacijas įsiklausau, –

Improvizuojame gyvenime kiekvienas,

Bet pripažįstame šią būseną

Vien sau…

Oi, gėlės, lauko ar darželio,

Žydinčios pavieniui,

Iš jų puokštes darau,

Kaskart kitokios žiūri,

Kol po sniegu užmiega,

Dainuojame ar žydime –

Tik sau.

Saldūs žodžiai

Turiu žmonių,

Nuo pat mažens pažįstamų,

Jie primena bites,

Dylančiais sparneliais pamažu,

Kol kvepiančias paskutines dulkes

Nuo žiedų surinkusios,

Prie savo avilio

Į amžinybę atsigręžusios,

Baltų žiedelių jūroje paskęs…

Turiu gyvenimo patikrintus,

Lemties apvainikuotus,

Savo versmes dar saugančius,

Renkančius paskutinius laimės grūdelius:

Vaikais suaugusiais,

Vaikaičiais besidžiaugiančius,

Ir skrendančius, vis skrendančius

Per pievas ir miškus…

Turiu ir vieną draugę,

Pas kurią maža nubėgdavau,

Drauge ir dirbome užaugusios,

Rinkome rudeniop nuo žemės

Nukritusius sultingus obuolius…

Turiu ir žodžių,

Kurie niekad neišsenka

Nuo mažens pažįstamiems, –

Jie – saldūs,

Jau prinokę ir sultingi,

Dar saldūs, kaip medus.

Dainuoju ateitį

Jeigu ne man,

Tai tau

Gyvenimas paskyrė –

Būti muzikantu,

Liesti šiandieną klavišus,

Juodus ir baltus,

Per juos į praeitį ir ateitį

Vienodai skrendama,

Kitiems pajusti leidžiama,

Tarsi sielos stygą,

Švelniai braukiamą…

Iš praeities – gimimo aidas,

Danguje – tik saulė,

Prisiglaudžiau prie žemės

Ir dainuoju ateitį

Tau ir sau,

Kas kaip suprantame.

Laisvė – augti

Šventosios mišios: Aušra, Judita, brolis Benediktas

Iš grūdo dygsta medis,

Dauginasi iš stiebelių,

Nulaužta šaka lieka gyva,

Jeigu pasiekia žemę...

Yra ir augančių

Ant kito medžio,

Gaudo vėjo kvapą,

Tarpsta ir gyvena...

Nepasiklystume miške,

Jeigu suprastume jų kalbą,

Apsikabintume ir lauktume,

Kada suaugsime…

Miške verda gyvenimas,

Niekas nėra laisvas, –

Šakos, lapai, šaknys,

Vis atgręžti į dangų,

Nors giliai – po žemėmis…

Pasilieku mažą tarpelį,

Kad galėčiau atsisėsti,

Kai žolė sušlampa,

Pasirenku ir akmenį –

Pilką, šiltą, nesikeičiantį, –

Mes – iš tos pačios

Juk žemės.

Dūmų kvapas

Mūsų laiku –

Namai, be kaminų,

Bet ar be dūmų?

Kvapai namų

Praturtina gyvenimą,

Kai jį su meile ramstome, –

Atokiai nuo namų

Ir laužą kuriame,

Kad kibirkšties vėjelis neatpūstų,

Nesudegintų stogų,

Neįskeltų pamatų…

Kai stogas griūva,

Sutrupa ir gegnės,

Grebėstai lūžta,

Sudega ir lubos, –

Medis ar plyta –

Iš tos pačios žemės,

Sutrupa…

Nedeginkime tiltų link namų –

Tai tavo pasaka vaikystės,

Prosenelių atminimas,

Kvapas amžinybės –

Krosnies dūmų.

Žemėje ir debesuos

Nekopkime įkalnus,

Kuriuose erelis lizdą suka,

Vaikus peni…

Netrikdykim jam tylos

Ir šventos pareigos,

Kai į slėnį nusileidžia,

Jisai netrikdo mums maldos,

Kai gimusį palaiminame

Ir vėl į nežinią išleidžiame,

Aukščiau už kalną –

Debesuos…

Nelieskime nė šapo,

Kurį renka paukštis laisvas,

Prisidėkim prie tylos,

Išauš po vakaro

Rytas vėl saulėtas

Ir spinduliais apgobs

Mūsų namus, –

Mažyčio paukščio,

Mūsų lango

Ir Žemės visos…

Dėkingumas

Dėkoti mokomės

Nuo pat mažų dienų,

Pirmiausia – iš tėvų,

Šventų paveikslų,

Kabančių ant sienos,

Kur laikrodis stuksena

Mūsų amžiaus

Sekundę vieną…

Dėkingumo mokomės

Iš paukščio danguje,

Kai sekame jo skrydį

Per debesį audringą,

Pastoja kelią žaibas,

Į vaivorykštės spalvas

Jo kūnas įsilieja…

Dėkingumo mokomės

Iki pat senatvės,

Kai skaitome kitų

Ar rašom savo knygą,

Pajudiname sielos paukštį,

Skristi žodžiui liepiame…

Dažnai tas žodis,

Kaip ir laimės paukštė,

Taip aukštai pakyla,

Kad nepagaunu plunksnos,

Raidės susilieja...

Kodėl?

Težino tik poetas.

Laiminga šypsena

Aušra

Po daugel metų

Vėl girdėjau ir žemaitišką,

Jokia šnekta jos neatstoja,

Kai girdi iš senų lūpų – tikrą,

Kurią lydi šypsena…

Jokia gėlė nežydi,

Jeigu jos dangus nemyli,

Saulutė nesišypso nusileisdama,

Kai tyra ašara ištrykšta

Anksti ryte…

Toks geras jausmas,

Kada žmonės susitinka

Ant medinio tilto,

Nusilenkia saulei, kuri šildo

Netgi nusileisdama…

Gyvenkime dar daugel metų

Su laimės šypsena.

Senosios žemės kvapas

Kaimo žmogus nuo seno

Turi širdį plačią,

Pamaitindavo ir ubagą,

Kuris už duonos riekę

Sukalbėjo maldą

Už seniai mirusius,

Dabar jam kąsnį davusius,

O peržengęs namučių slenkstį

Buvo palaimintas geru žodžiu,

Dar prisimindavo kaimynus,

Kažkada gyvenusius ir dirbusius

Netoliese ar šalia jo...

Kiekvienas daiktas čia – brangus,

Kaip žemė dirbama –

Kvepiantis auksas...

Iš naujo nušveista kaba senoji lempa,

Vadinama „liktarna’’,

Be žibalo ir knato,

Bet liko atmintis,

Kaip ėjome į tvartą,

Kai ant dienų buvo paršavedė,

Nušluostėme sena drobe

Vos tik gimusius ėriukus,

Veršelį stūmėme prie mamos,

Kad pirmą gurkšnį gautų, –

Vis švietė žiburėlis,

Ko neapšvietė ir mėnuo,

Širdyje skambėjo meilės varpas,

Kad bus kuo pamaitinti šeimą

Po metų kelerių…

Kada kaimo žmogus išeina į kitą pasaulį,

Ant kapo papila

Nors juodos žemės saują,

Iš jo ir protėvių gimtosios dirvos

Prie gimtų namų…

Kur ji dabar, kieno?

Laiminga pabaiga

Žiūriu į dangų akimis,

Dėkoju už tikėjimą,

Kad žemė sukurta gražiai,

Tiek daug čia pakylėjimo…

Skrendu Paukščių Taku,

Nesibijau ir vėtrų,

Kai saugo Jo akis,

Tikėjime ir meilėje

Visos viltys sudėtos…

Nesidairau į praeitį, –

Kas buvo, tas pražuvo,

Nė minutė nesugrįžta

Nuo lopšio ir nuo vėtrungės,

Kiekviena – kitokia,

Ką pats sukūrei, –

Tokia bus pabaiga,

Iš dangaus geros akys

Stebi, žiūri…

Būtina ir savimi tikėti.

Kaita

Visa vasara praeina,

Kol paukštelio mažo

Keičiasi pūkai į plunksnas,

Užauga sparneliai…

Visą vasarą kedena

Ir glosto snapeliais,

Kol nubyra visos bėdos,

Šalčio grasios pėdos

Nebelieka žymios…

Rudenėlį kelia sparną

Kiekvienas mažylis,

Dar ilgai mankština,

Beplasnojant ir prieš vėją

Kiek nubyra į upelį

Lašelių – lelijų,

Pasiūbuoja ant bangelių,

Vasarą paskandina.

Lipkime

Daug metų rasa krito,

Krito, krito,

Užtvindė upelius,

O šiandien spinduliais nušvito

Visa padangė žvaigždėmis…

Lijo, lijo ir išlijo,

Lašai – tai pupos

Motinos darže,

Pasodino po stalu – išdygo

Ir dangų pasiekė…

Lipkime drauge.

Tarpinės stotelės

Ne kartą laukiau traukinuko,–

Siauri tie dveji bėgiai,

Susiglaudę rąstais,

Pabėgiais išskleistais,

Viena kryptis – į priekį...

Kam stotys, pamanai?

Kitoje išlipi ilgesniam laikui,

Dažnai ir pasilieki,

Jei čia išties – gerai…

Sušvilpia traukinys, –

Reikia skubėti,

Palieka ir nesurinkti

Žaisliukai ir kitų daiktų šimtai,

Lėlė nuliūdusi pravirksta,

Kad vaikystę praradai,

Senatvė atbildėjusi pasakė:

– Ko skrendi, ko neradai?…

Daug metų nevažiavau

Greitaisiais traukiniais,

Plačiaisiais bėgiais...

Nejaugi bus šis paskutinis kartas,

Kai susitiksiu su draugais?..

Puiki vasaros diena

Labanoro regioninis parkas

Gulbių šeima

Žiūrėdama į gulbių porą

Su augančiais vaikais

Įsiklausau ir suprantu

Mamytės kalbą, –

Ji atsišaukia šaukiama,

Veda juos per vandenis…

Pora – neišskiriama,

Nebent nutinka didelė nelaimė,

Kiekvienas vaikas – visiems laimė,

Globojamas ir saugomas…

Po metų ar kitų vaikai

Pasklis po ežerus,

Susuks savo lizdus,

Augins mažylius,

Kurs jau savo laimę…

Tokie ir mūsų augantys vaikai, –

Susikuria savo pasaulį,

Rečiau ir užsuka

Į tėvų namus,

Domina šventės, pramogos, koncertai,

Darbas.

Baltai rengiuosi gan dažnai,

Kad būčiau panaši į tėvą gulbiną,

Į motinėlę – gulbę.

Mano šalis – Lietuva

Neturime aukštų kalnų,

Kaip kitos šalys,

Nėra tarpeklių ir ilgų tiltų,

Lynais tvirtinamų perėjų,

Apjuosia šlaitus upės

Nemunas, Neris, Vilnia,

Šniokšdamos nuneša vandenis…

Graži mūsų šalis

Ir savo ežerų akelėmis,

Skaidri prieš saulę,

Kaip ašaros lašelis…

Nereikia man kitų kraštų,

Aš turiu gyvybės vandenis,

Jie mano gyslomis čiurlena.

Tėvų pėdomis

 

Geriau ant kaklo

Baltas lino kryžius

Nei auksinė grandinėlė,

Kuri ir nerūdija,

Bet metalas – šaltas,

Trina…

Mama tik tokį,

Iš pilkų dirvonų lino,

Teturėjo,

Nebuvo iš ko pirkti,

Aukso nemūvėjo,

Karo banga paglemžė

Ir paskutinį rūbą,

Pačios išaustą ir pasiūtą,

Viskas vėl – iš naujo,

Buvo…

Neturėjau savo kraičio skrynios,

Kas liko iš senovės,

Supelijo, susitrynė, –

Toks mūsų,

Prastų mužikėlių, lobis:

Sukalbi maldą atsikėlęs,

Užverti ir pažymi

Šventais paveikslėliais.

Mažieji sieloje – dideli

Mažas gimęs didelėje šeimoje

Turi augti, augti, augti,

Bet išlieki mažas dangaus akyse,

Turi ko iš jo kas dieną klausti,

Kas geresnis už tave,

Kas vertesnis ir už auksą,

Ko tu vertas artimųjų širdyse,

Ar ilgai išliksi didelis

Ir jų akių paveiksle…

Mažas gimęs vis glaudiesi

Prie liauno berželio,

Ievos, alksnio,

Liepžiedžius geltus renki

Ir nuo sopias,

Ir nuo sielos alkio…

O dangau, visus mažus priglauski!

 

Mus jungia kūryba

Aušra

Kas būtina gyvenime

Aušra

Būtina tikėti dangumi, -

Jie duoda šviesą,

Būtina atrasti žvaigždę akyse,

Kad ir kitus nušviestumei…

Būtina suaugusiam – turėti šeimą,

Kad prisiglaustų prie širdies vaikai,

Sugertų akių šviesą,

Vadintų mama, tėvu…

Būtina pajusti laimę,

Ja visada tikėti,

Pagarbinti malda kas rytą dangų,

Kaip ir mamą, tėtį…

Būtina turėti draugą,

Jis duoda širdžiai peno,

Tereikia į akis žiūrėti

Ir matyti šviesą.

Enigma – laikas

 

Suku laikrodžio rodykles

Kas dieną atgalios,

O laikas tik į priekį bėga,

Krenta obuoliai nuo obelų,

Keliu juos ant šakos,

Lyg savo vaikelius,

Jie neprilimpa atgalios,

Rūgštimi į žemę teka…

Genu mintis,

Lyg baltas aveles,

Dievo avinėlis – ant peties,

Einu per kalnus,

O gyvenimas ištirpsta,

Pavirsta tiršta puta

Iš balto sniego…

Mano rodyklė – tik viena,

Į dangų atremta,

Žemėje pėdas gilias

Paliekanti. 

Ilgėja vakarai

Pačių gražiausiu vasaros metu

Pradeda ilgėti vakarai,

Eini į sutemas lengvai

Norėdamas saulę pavyti,

Visa diena – į rudenį,

O taip dar nori lūpos

Saulės šilto bučinio,

Žalių beržų palinkusių...

Amžina dilema – būti ar nebūti,

Gyvenimas – sėkmė,

Kai gali kažkam į glėbį pulti,

Anksti kėlęs – vėlai atsigulti…

Ilgėja nelauktai

Ir visi amžiaus vakarai,

Saulėtekiu norėčiau

Ilgai džiaugtis,

Nuslysta saulės spindulys,

Nudažo plaukus

Iš juodų – baltai,

Gelsvas takelis tirpsta…

Ilgėja vakarai – diena kažkur pradingsta.

Senovinio sporto žmonėms

Kiekvienas sportas

Reikalauja ištvermės,

Įgūdžių, kantrybės,

Jie kilo kažkada iš būtinybės –

Nušauti žvėrį,

Kad būtų sotūs pietūs,

Tam pasitarnavo lankas,

Strėlės, ietys…

Lankininkų sporte

Stipri ranka neturi sudrebėti,

Taikli akis į dešimtuką

Visas žinias sudėti,

Kad atsistotum ant aukščiausios pakylos, –

Daug prakaito išlieti…

Rankų mankšta,

Kojų atsvara,

Nors viena klaida

Ir slysta žemė iš po kojų,

Tada ir gimsta mintys,

Išsilieję posmais, –

Būt herojumi...

Proto išmintis – tai šachmatų lenta,

Kur žaisdavo karaliai,

Visur – kova,

Prakalbinta sielos valia,

Taip save pažįsti ir žinai,

Ko vertos tavo galios, –

Nebūsi pirmas,

Kitas parsiveš medalį…

Kasdien rikiuok žirgus į pergalę.

Improvizacijos

Vienas žmogus – daug minčių

Tarp sienų keturių,

Improvizacijos – iš vieno žodžio,

Ir muzika prasideda

Nuo vienos natos,

Skamba girdint sienoms,

Atsimuša į širdį – žodžiais…

Poeto instrumentas – žodis,

Kada jausmai nesutelpa

Į vieną žodį,

Tada ir suskamba jautri nata,

Su ašara ją atiduodi…

Tu skambink mano sielos stygomis,

O aš rašysiu tau

Tą vieną žodį…

Girdi, kaip skamba

Improvizuojama muzika?

Jautriai, ne vienodai.

Kūrėjo valios vykdymas

Žemė – stebuklas erdvėje,

Daugybė tenai žvaigždžių,

Gan panašių planetų, –

Tokios žalios nėra,

Tiek gėlų vandenų nėra,

Nėra gyvybę saugančių

Mažų ir didelių stebuklų,

Gyvuojančių po dangaus skėčiu…

Nėra surasta kitur žmonių,

Kurie galėtų sėti,

Plikoje dirvoje aptikę daigą,

Jame – ląstelę pirmą,

Iš kurios ir visas plotas

Ima amžinai derėti…

Stebuklų šalyje dabar ir gyvenu,

Sumanė ją mėlyname danguje

Kūrėjas,

Įvykdė jojo valią

Meilės šviesos paliepti

Motina ir tėtis, –

Viskas dera, kyla ir siūbuoja

Saulei šviečiant.

Svajonių žiedai

Svajonėse esu jauna,

Plona suvirpinta styga, –

Paliečia – girdi,

Neša lyg pūką

Stiprios rankos,

Prie krūtinės glaudžia,

Atveria ir širdį…

Svajonėse esu žvitria

Žebenkštimi prie urvo,

Švelniu raštuotu kailiuku,

Glostai ir bučiuoji,

Negaliu tau atsispirti…

Svajonėse esu tava,

Šnabždu žodžius,

Kai nieks negirdi,

Tiek meilės paslapčių, –

Mes – ne vieninteliai,

Kuriems lemta šiandieną,

Rudenį pakilti.

Pėsčiųjų gatvelė

Paeikim apšviesta gatve,

Kol dar neužklojo sutemos

Šaligatvių pilkų,

Kvepia ir vėlyvos liepos,

Palangėmis piliarožės pasistiebusios

Mums seka iš paskos,

Vejose žydi krūmai,

Baltuoja, tarsi purus sniegas,

Niekas čia neskriaudžia nieko.

Įsimylėjusių vakarai

Ilgesnė darosi diena,

Kai vakarais saulutę vejasi

Įsimylėjęs mėnuo,

Žvaigždelėmis nubarsto kelią,

Nepasivijęs susigėsta...

Tada nurausta dangaus pakraštys,

Žali pušynai,

Akis užstoję, šnara tyliai,

Jūros bangose paskęsta

Saulės nuotakos suknelė

Drauge su gėlių

Spalvotais vainikėliais,

Ilgai dar horizonte

Aukso žiedas spindi,

Be šešėlių…

Sutrumpinu naktis

Į vakarus žiūrėdama, –

Pamoju pirma saulei,

Baltijos bangelei,

O paskui – mėnesėliui,

Pasilieku Vakarę dainoje,

Lig šiol žvaigždžių takus

Įsimylėjusius.

Vienas akimirksnis

Diena – tai muzikos garsai,

Nušvinta ir nutyla,

Vėl pasikartoja,

Nepajuntu nakties,

Kada ramiai užmiegu,

Kad ji – graži svajonė,

Rytui pasilieka…

Kažką kasdien darai,

Atrodo – paprasta ir miela,

O lieka rūpestėlis

Kitai dienai,

Sukiesi laiko sūkury,

Plukdai prisiminimus,

Sugautas akimirkas veri

Į maldą vakarais,

Dėkoji dangui

Už praleistą dieną…

Gyvenimas – tai valtis,

Laikas numarina vieną,

Sėdi į kitą ir plauki

Į naują savo amžiaus dieną…

Dainų žodžius skiriu,

Kas mane sveikina

Ir džiugina kas dieną.

Lietuva - ežerų kraštas

Gražiausias meno kūrinys – gamta,

Nepakartojamas gyvas peizažas,

Kurio aprėpti negali vienu žvilgsniu,

Net ir žiūrėdamas nuo kalno…

Gražiausias – mėlis ežerų,

Kai iš dangaus pažiūri saulė,

Bangelės raibuliuoja tūkstančiais

Mažyčių žvaigždžių,

Šnabžda nendrės prie salų,

Plaukia čia paukščiai vandenų,

Nardo žuvelės…

Giesmių giesmė – meilės simfonija,

Sukurta dangui ir visam pasauliui.

Ona Baliukienė

Vardai

Gėlės turi vardus,

Kuriais jas pavadina žmonės,

Pratęsia giminę,

Kad ir sukryžmintos, –

Kitokia atmaina,

Bet žymė išlieka,

Ta pati genų seka…

Gyvenimas pakeičia veidą,

Vagomis vagoja,

Keičiasi plaukų spalva,

O akys žiūri į gėles

Ir toks didžiulis noras –

Turėti savo vardą,

Išlikt pasaulyje,

Nors žydinčia gėle…

Kaimynams

Taip atsilyginu visiems,

Kas prie gatvelės

Gėleles augina, –

Gal prigimtis paliepia,

Kad rastųsi visiems

Džiaugsmo kibirkštis,

Sujudintų krūtinę…

Tarp lysvių – mirga,

Telpa ir iš miško,

Pačios pasisėja,

Kas jas pažįsta,

Palieka ir neišravi, –

Bus ir po metų

Daigų jaunuolynas…

Gėlės – vaikams,

Seneliams ant suolelių

Ir visiems kaimynams.

Grožis

Išorėje visi mes

Galim būti gražūs ,–

Pakerpame plaukus, pasidažome,

Užsivelkame naują palaidinę,

Vasarai – skrybėlaitę

Su raštuotu bryliumi…

Vidus – sunkiausia išvalyti, –

Kiek daug ten šiukšlių

Kaupiasi nuo ryto,

Kasi ir šluoji, ir mazgoji,

Netgi kapoti užsimoji,

Sunkus ir kastuvas, ir kirvis,

Vakare tik pajunti,

Kad buvai dirbęs…

Visi į išorę baksnoja,

Niekam nerūpi,

Kas tavo viduje,

Pragaras ar rojus.

Pažadai

Vakar skynei gėleles,

Žiūrėk, šiandien nuvyto,

Vakar bučiavo ir kalbėjo:

„ Myliu’’, –

Šiandien myli kitą…

Darželyje ilgiau žydėjo, –

Vakar lietus palaistė,

Šiandien rasa nukrito,

Paliečiau šlapią akmenėlį,

Sušilo jo širdelė,

Ir meilę prisiekė…

Nepatikėjau, –

Rytoj tą patį

Pasakys ir kitai.

Praregėjimai

Beribėje visatoje –

Nežinoma erdvė,

Lekia nematuojamu greičiu kometos,

Tarp jų ir Žemė,

Su kitomis Saulės planetomis...

O žmogus stebi dangų,

Įsijautęs į save,

Burnoja ant dangaus,

Tarpusavyje barasi ir rėkia,

Nejausdamas esąs smulkmė,

Didžiuojasi galia,

Kol kojomis paviršių liečia...

Nemato esąs tik dalimi plutos, –

Po ja srovėmis upeliukai bėga,

Požeminės upės driekiasi,

Sudaro labirintą,

Kuriame nebuvo niekas…

Mintimis siekia dangų,

Kojomis – į žemės slėpinius,

Vieno gyvenimo neužtektų,

Kad visa tai aprėptume,

O baramės ir rėkiame.