Kaimo žmogus nuo seno
Turi širdį plačią,
Pamaitindavo ir ubagą,
Kuris už duonos riekę
Sukalbėjo maldą
Už seniai mirusius,
Dabar jam kąsnį davusius,
O peržengęs namučių slenkstį
Buvo palaimintas geru žodžiu,
Dar prisimindavo kaimynus,
Kažkada gyvenusius ir dirbusius
Netoliese ar šalia jo...
Kiekvienas daiktas čia – brangus,
Kaip žemė dirbama –
Kvepiantis auksas...
Iš naujo nušveista kaba senoji lempa,
Vadinama „liktarna’’,
Be žibalo ir knato,
Bet liko atmintis,
Kaip ėjome į tvartą,
Kai ant dienų buvo paršavedė,
Nušluostėme sena drobe
Vos tik gimusius ėriukus,
Veršelį stūmėme prie mamos,
Kad pirmą gurkšnį gautų, –
Vis švietė žiburėlis,
Ko neapšvietė ir mėnuo,
Širdyje skambėjo meilės varpas,
Kad bus kuo pamaitinti šeimą
Po metų kelerių…
Kada kaimo žmogus išeina į kitą pasaulį,
Ant kapo papila
Nors juodos žemės saują,
Iš jo ir protėvių gimtosios dirvos
Prie gimtų namų…
Kur ji dabar, kieno?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą