Žiūriu į dangų akimis,
Dėkoju už tikėjimą,
Kad žemė sukurta gražiai,
Tiek daug čia pakylėjimo…
Skrendu Paukščių Taku,
Nesibijau ir vėtrų,
Kai saugo Jo akis,
Tikėjime ir meilėje
Visos viltys sudėtos…
Nesidairau į praeitį, –
Kas buvo, tas pražuvo,
Nė minutė nesugrįžta
Nuo lopšio ir nuo vėtrungės,
Kiekviena – kitokia,
Ką pats sukūrei, –
Tokia bus pabaiga,
Iš dangaus geros akys
Stebi, žiūri…
Būtina ir savimi tikėti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą