Dėkoti mokomės
Nuo pat mažų dienų,
Pirmiausia – iš tėvų,
Šventų paveikslų,
Kabančių ant sienos,
Kur laikrodis stuksena
Mūsų amžiaus
Sekundę vieną…
Dėkingumo mokomės
Iš paukščio danguje,
Kai sekame jo skrydį
Per debesį audringą,
Pastoja kelią žaibas,
Į vaivorykštės spalvas
Jo kūnas įsilieja…
Dėkingumo mokomės
Iki pat senatvės,
Kai skaitome kitų
Ar rašom savo knygą,
Pajudiname sielos paukštį,
Skristi žodžiui liepiame…
Dažnai tas žodis,
Kaip ir laimės paukštė,
Taip aukštai pakyla,
Kad nepagaunu plunksnos,
Raidės susilieja...
Kodėl?
Težino tik poetas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą