Beribėje visatoje –
Nežinoma erdvė,
Lekia nematuojamu greičiu kometos,
Tarp jų ir Žemė,
Su kitomis Saulės planetomis...
O žmogus stebi dangų,
Įsijautęs į save,
Burnoja ant dangaus,
Tarpusavyje barasi ir rėkia,
Nejausdamas esąs smulkmė,
Didžiuojasi galia,
Kol kojomis paviršių liečia...
Nemato esąs tik dalimi plutos, –
Po ja srovėmis upeliukai bėga,
Požeminės upės driekiasi,
Sudaro labirintą,
Kuriame nebuvo niekas…
Mintimis siekia dangų,
Kojomis – į žemės slėpinius,
Vieno gyvenimo neužtektų,
Kad visa tai aprėptume,
O baramės ir rėkiame.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą