Kasdien vis laukiame kažko, –
Vakare – ramios nakties,
Nubundant – šviesaus ryto,
Naujos gyvenimo srovės,
Iš kalno trykštančios…
Kasdien vis laukiame
Dangaus malonės prie savęs,
Vaikams, į tolumas išskridusiems,
Likimo žemėj laimės,
Tėveliams – amžinojo poilsio,
Tarp žvaigždžių įsibridusiems…
Kasdien dėkojame vakare
Už suteiktą palaimą
Iš mėlyno dangaus,
Arimuose – duonos,
Savo rankom užaugintos,
Nešame ją ant stalo šiltą,
Ant motulės rankšluostėlio,
Kaip mažą vaiką,
Patupdytą, pasodintą…
Kasdien pašluojam trobą,
Kad nesimėtytų blogio šapai,
Neįsidurtų niekas padų,
Kraujas neištrykštų veltui.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą