Su Naujaisiais.

Visi mes laikini pasaulyje

Užuojauta Banguolei Sivilevičienei

dėl tėvelio mirties

Duok ranką,

Pasakysiu tau žodžius,

Kurie palengvins dalią.

Vedžiosiu per pirštus

Ir kiekviename jausi

Mano užuojautos žodžius:

-Čia už mamytę,

Kurios nebėra šalia,

Čia neseniai išėjusį -

Brangų tėvelį,

Kuris jau danguje,

Dabar žiūrės ilgai

Vis į savo vaikus...

Kiekvienas debesėlis,

Plaukiantis pro šalį,

Jų akimis tau bus.

Kol žemėje gyvename,

Ir jie dar su mumis.

Širmi žirgai

Dingt dilgt į širdį -

Beldžiasi šešėlis

Ir kužda nelauktai:

-Ilgai juokeisi,

Reikia ir atsitokėti,

Jaunystę gal prisiminei

Ir atsirišo lyg į mazgą

Pakaušy surišti plaukai...

Balta kumelė - tik sena,

Jaunystėje ji - širmė

Ir karčiai jos ilgi,

Nelimpa varnalėšų

Lipnūs burbulai...

Taip norisi žirgu pavirtus -

Pavyti ją , šuoliuoti

Pievų pusnimis

Dar su visais...

Juokiuosi ir prieš vėją,

Juokiuosi ir prieš delčią,

Nubalo pūgos, juokiasi:

-Kodėl dabar išsigandai!?

Palinkėjimas jaunimui

Jau baigėsi apmąstymas,

Piršliai jau išdardėjo,

Svotai sukirto dešines,

Kiek kraičio nuotakai žadėjo,

Sutarė ir vestuvių

Artimas datas.

Baigėsi adventas

Ir linksmybių laikas

Nejučia atėjo,

Atšoks jaunieji vestuves,

Močiutės lauks ir anūkėlių,

Ką jos sūpuos

Ant savo rankų,-

Kaip medis būtų žiemą -

Be lapų ištiesęs rankas.

Metas jauniems -

Seni ant krosnies pailsės...

Diena - į svečius

Geriau nei vakar

Niekada nebūna,-

Prabėgusi diena -

Brangiausia dovana,

Nes laikas nesustoja,

Nepamatuojama

Jo buvusi šviesa.

O kas apšvies rytojų,

Jeigu ne atmintis

Ir patirtis gyvenimo,

Jinai patikrinta

Ir negrąžinama,

Nes tik nuo čia

Žingsnius matuojame,

Skaičiuojame pėdas.

Ištirps juk žiemos sniegas,

Bet žemė vis gyva

Ir atsivers dangus

Upeliai vėl čiurlens;

Gyvybės šaltinėliai

Gyvuos ir pildysis,

Kol ši diena gyvens...

Prie eglutės šilta

Pūga ir vėjas

Gręžiasi į vakarus,

Bus atlydys,

Paskui ir šerkšną

Ant šakų atneš -

Tai būna per Kūčias,

Pačias šventes Kalėdų,

Nes šeimininkės

Kuria krosnis

Ir kepa pyragus...

Kūčiukai jau iš anksto

Ant šventinio stalo;

Tik vėlų vakarą

Uždegsime žvakes,-

Tegu jos šviečia,

Gražiai mirga,

Kaip vaikų akelės,

Kai laukiame visi

Kalėdų Senio

Su pripustyta

Ar žila barzda...

Atneš, kažką

Vis tiek atneš.

Šeimos naujovės

Kalėdų naktį

Būna ir žvaigždėta,

Būna, kad mėnuo

Nuo mergaičių pasislėpęs

Sau dailina ūsus,

Kad būtų naktį šią

Į labdaringą Senį panašus...

Vakarė atnešė prie stalo

Nemirtingą MEILĘ,

O tas keistuolis

Ėmė ir paleido...

Atskrido ir ant stogo

Švelniai nusileido,

Kur sėdi tėvas

Ir jų mamytė karaliauja,

O aplink stalą

Jau vaikučių pulkas

-Mums nebereikia meilės,-

Juk tiek burnų,

O dovanėlių – begalė!

Šaltis neklausęs spūstelėjo,

Abu į vieną lovą

Nakčiai glustelėjo...

Bus dar vaikučių,

Bus ir dovanėlių...

Minkšti tie sniego patalai,-

Kasmet Kalėdos.

Gražaus skrydžio

Paskutinė dovana

Šeimininkėms Kalėdos

Mindaugėlis

Šventės šeimai - tai puota,

Kai ant stalo daug yra,-

Viską ruošia dar mama,

Nes labai vikri, jauna.

O močiutės akiniai

Visur kliūva...negerai,-

Čia ir šaukštas jau ne vietoje,

Per daug druskos gal įdėta...

Daug dar taip visur yra,

Kad prie krosnies – tik mama,

Kur yra dvi šeimininkės,

Ten vaikai darbams nelinkę...

Tik prie stalo susitinka,-

Ir į pilną šaukštą kimba;

Kam ir taip dar negerai,

Tėvo šaukštas - tik aukštai...

Nesinori gauti gumbo,

Visi giria mamos sriubą...

Pamąstymas

Galiūnai ąžuolai

Nėra niekam skolingi,-

Jie auga visada,

Kur juos pasėjo

Motina gamta -

Iš tūkstančių išdygsta

Tiktai vienas žemėje,

Kitus sulesa kėkštai,

Šernai jo gilėmis

Per visą žiemą minta.

Labai gardi gilių kava...

Bet juk sakiau

Visai ne apie tą -

Tiktai prieš Kalėdas

Tokia mintis ateina...

Skola – tai kerpė,

Vėjo nupūsta,

Dėl jos nebus

Niekas laimingas.

Sena mašina, bet vis gera

Skarda būna ne auksinė,

Ji rūdija - ir jau skylės,

Bet kitokios būtų brangios,-

Tuoj nušvilptų iš palangės.

Dabar stovi mašinytė,

Šuo nesaugo, ką darysi...

Prabanga tam kaimo žmogui

Ne visuomet - gerai progai.

Kol dar atsidaro durys,

Ir važiuoju toks, prakiuręs...

Iš užrašų

Lauktuvės

Išskrido jau gandrai
Ir dienos tokios šykščios,-
Tartum atėjo šienpjoviai,
Išpustė dalgelius
Ir pievas nušlavė
Tarsi vargus pernykščius.
Gal gruodas ir ne tuoj,
Bet vis prisimenu
Ir dieną vakarykštę,
Kada klampojau per dirvas,
Išartas vagomis,-
Kaip pirmą krikštą.
Nusėti sodai obuoliais,
O kas surinks, įkels krepšius
Į vežimus, kurių nėra,
Į ienas pakinkytų?..
Pakvipo delnas,
Kada nuraškiau
Lapelį vingiorykštės...
Taip nuėjau
Ir vis nepasakiau,
Kad ir žiema nėra baisi -
Ne vargo rykštė.
2011 m. Rugpjūčio 31 j., 09:10 ·
Ona Baliukienė

Prie Kalėdinės eglutės

Kiekvieną dieną -

Salė atvira

Dėl pramogų ir sporto,

Miškelis ošia vis šalia;

Kavinėje kepsnys

Ir šypsena gera

Visus nuteikia ir papuošia.

Eglutė čia žalia

Ir nuolaidos senjorams,

Kad būtų jų senatvė

Šiek tiek papuošta,-

Kaip ir Kalėdinė eglutė...

Prieš tokią šventę

Verta padėkoti.

Eilės tiesiogine prasme

Nesutikau bedievių,

Tiktai laisvamanių,

Kurių ir buvo, bus;

Nuo kada ugnį garbino,

Kurią iš Dzeuso pavogė

Pusdievis Prometėjas,

Nors ir gyveno kalvis

Prie jo taip ilgai ...

Nebuvo tuščios vietos -

Atėjo ir kiti dievai:

Ant kalno Mozė skelbė

Savo gražią tiesą,

Kuri gyvuoja iki šios dienos

Ir sugyvena su kitais.

Kitur karaliai rašė,

Savo pavaldiniams davė,

Kad tik gyventų taikiai

Ir amžinai gražiai.

Dabar ir nebijau

Pasaulio pabaigos -

Tai tik kūrėjo sąžinė,

Labiau bijausi karo

Ką matė dar tėvai...

Nėra pasaulyje

Nė vieno gyvo padaro,

Kuris prieš mirtį

Nesišauktų Dievo,

Kur jį įsivaizduoja,

Ar labai aukštai

Arba žemai - giliai, giliai.

Kiti metai, kiti lapai

Parduosiu namą,

Pusny pastatytą,

Senį Besmegenį,

Vaiko nulipdytą,

Parduosiu karvę,

Kuri nustipo...

Ir baltą arklį

Kurio neliko.

Rašysiu knygą

Ant rudens lapo,

Kuris po sniegu

Nušiuro, sušlapo...

Išauš juk rytas

Ir saulė šildys,

O mano žodį

Upelis virkdys.

Tada paskęsiu

Prie savo lapo

Ir plauksiu, plauksiu,

Kur siela šneka.

Tegu dainuoja -

Sparneliai mirga,

Pavasarėlis vieversiu čiulba.

Virš mūsų-tik dangus

Užuojauta  Vydmanto Juronio šeimai

Išeina žmonės –

Tyliai tyliai -

Visą gyvenimą dainavę,

Lyg paukščiai skridę

Aukštai mintimis,

O štai nulūžo sparnas,

Atsitrenkė tarsi akmuo

Į gruodą, šaltą grumstą,

Nors jis labai giliai

Po baltuoju sniegu...

Tekės ir Nemunas

Tekės daina ir viltys,

Kad atminimas bus skaidrus...

Praregėjimas

Visi - medžiai, augalai,

Netgi gelmės žuvelės

Pasirenka draugus,

Su kuriais jie gyvena.

Kai sugyvena, jau gerai,-

Mažiau bėdų ir daugiau

Džiaugsmingų valandų

Ir dvasios peno.

Viskas ateina iš gelmių -

Ir mūsų, artimųjų laimė.

Jeigu ramybė namuose,-

Nėra jokių ligų

Ir daug mažiau nelaimių...

Kartais išdygsta augalas,

Bet apsidairo ir supranta,

Kad jį pasėjo tik šešėlyje...

Nuvysta žalias daigas.

Džiovinti obuoliai

Obuolius pradeda skinti anksti, kad nepagautų šalna. Rudeniniai patys ima byrėti arba jiems kėkštai padeda. Įkerta į šoną, o tie, neatlaikę skausmo rėkdami krinta. Sakai, kaip obuolys gali rėkti? Rėkia, ir dar kaip rėkia. Tokių net mama nerinkdavo.

-Jam skaudėjo, tai ir jums, vaikai, pilvą skaudės, kai suvalgysite.

  Dabar keista prisiminus jos žodžius, bet gal ir tiesa. Kas pajunta skausmą ir kitam papasakoja. Visi esame iš žemės, visi girdime, kaip skauda, tik niekuo negalima padėti. Ilgai jauti kaltės jausmą, nors iš tikrųjų net nepaaiškintum, kodėl ne tada , o po daug daug metų.

  Mamai visada, kiek ją prisimenu, vis kas nors skaudėdavo, todėl ir ji girdėjo ar jautė nerimą. Vaikai, kaip vaikai: vieni po upeliuką varlinėdavo, į ežerą lėkdavo ir lenktyniaudavo, kuris geriau plaukia ir kelis kartus apiplauks Elmiškių ežerėlį.. O mamai jau ir nerimas - širdį skauda, kad kas jiems neatsitiktų. Taip juk visas gyvenimas prabėgo.

  Obuolių rinkti ar skinti- nuobodokas darbas: tai šaka akį išduria, rankas susibraižai per neatsargumą. Dažnai net nesuprasdavau, iš kur pilni krepšiai ant suolo, o mama jau pjausto skiltelėmis obuolius - taip plonai, kas net persišviečia. Pamačiusi, kaip stebiu jos rankas, tik nusišypso:

-Greičiau išdžius.

  Įveria į vyžinę adatą storą drobinį siūlą ir duoda man suverti skilteles. Čia jau įdomus darbas. Veri ir svajoji: kaip panašu bus į seserų vienintelius stiklinius karolius, kuriuos aš netyčia sutraukiau, bet jos to nežinojo, nes taip niekada ir nebuvo išsitraukusios iš skrynios. O kaltės jausmas liko, neskauda, bet vis prisimenu.

  Veliau, kai jau kurdavo krosnį, obuolius pjaustydavo storiau. Tada supildavo vienu sluoksniu į skardines ir pakišdavo. Neprisimenu, kurie buvo skanesni: saulėje išdžiuvę ar krosnyje,- visi skanūs. Vėliau pati bandžiau savo vaikams džiovinti, obuolienes virti, bet taip ir likdavo iki pavasario...Vaikaičiams net nebandau siūlyti, nes ir krosnies nėra, tik gražūs prisiminimai.

  Obuolienės virdavo mama mažai, nes cukraus neturėjo. Už daržų ravėjimą prieš Kalėdas po penkis kilogramus iš kolūkio gaudavo visiems metams. Nusipirkti irgi nėra už ką, ką parduodavo turguje, tas išeidavo būtinesniems reikalams. Ir kas sugalvojo dabar, kad cukrus nesveika? Valgau, kada noriu, ir nieko. Dantys visi, o mama daug neturėjo.

-Kiek vaikų, visi po dantį pasiėmė,- juokais ar rimtai pasakydavo.

Tėtis visada turėjo kažkokį anekdotą. Kai skrebendavome parnešto cukraus maišelį, sakydavo:

-Man tėtis sakė, kad irgi nebuvo prie baudžiavos cukraus. Nupirkdavo iš žydo vieną gabalą,-o jis buvo su skyle viduryje,- pakabindavo virš stalo. Vaikai per stalą, kiek pasiekia, lyžt, o tas strikt į kitą pusę...Iš kitos pusės kitas lyžt, vėl atgal...

  Ir dabar nesuprantu, ar galėjo taip būti.

Džiovintų obuolių pynes pakabindavo ir ant eglutės. Buvo gražu ir gera, kad aš jas suvėriau ir sudžiovinau.

  Džiovinti obuoliai tikrai labai buvo skanūs.

Medžių raštai

Įdomūs ginčai net miške,

Kur kalba šarkos,-

Jų uodega ilga,

Todėl ir kraipo...

Viena išgirsta genį,

Kalantį dreves,

Ir kitai sako:

-Kaip snapas neatšimpa?

Atitaria kita;

-Girdėjau, kėkštas giles renka,

Kam jam tos šiukšlės,

Negi jis lesa, juokas!?

Trečia priskridusi,

Ko nenugirdo,

Ir jau savo gieda:

-Tas šuo baisūnas patvory

Man savo puode

Lesti nebeduoda.

O kaip tada gyvena šarkos,

Kurioms sodžius toli?

Paskaito tik medžių raštus

Ir visoms žinią atiduoda...

Sinonimai

Dažnai taip būna,

Kad ima, mintys ir sutampa:

„Trečias melagis bus“,-

Pasakome ir juokiamės,

Nes dažnas atvejis,

Kai atsiranda iš netyčių

Trečias - svečias

Ir įterpia savo žodžius.

Nereikalingas trečias

Nė prie pečiaus,

Nė meilės bučiny,

Nes žinome tik vardą,

Kurį gražiai pašaukiame

Ir tuo pačiu žodžiu.

Bet vėjas lekia

Ir visiems tą patį kalba,

O girdime savaip garsus,

Kas vieša, visi aptaria,

Todėl renku po vieną

Ir dėlioju tik savo žodžius.

Ar supranti tu juos?

-Myliu tave, po to- visus...

Iš musių gyvenimo

Gyvybę ir musės supranta -

Susiporuoja, taip net skrenda,

Viena kitą liečia sparnais

Ir mylisi dažnai

Visai netinkamoje vietoje,

Kur smirda net labai...

Musė didesnė vis už partnerį,-

Tas įsikibęs laikosi,

O paskui jų vaikai

Pavirs vikšrais ir landžios,

Kur net ir musės neužeis...

Gyvybę padalinti – lengva,

Ją prisaikdinti – jau sunkiau,

Kad skristų tik į aukštį...

O tupiasi į mėšlą

Visi gan dažnai.

Noriu prikelti

Galiu kalbėti,

Galiu patarti,

Bet mano balsas

Liks tuščiu taku,

Kuris tik veda,

Bet nerodo,

Žvaigžde nenušviečia,

Jei tavo pėdsakų

Tenai nebus...

Galiu dainuoti,

Galiu ir groti

Savo balsu

Ir smuikeliu,

Prikelti užmirštus žodžius;

Nesu aš paukštis

Ir nesu aš žiogas,-

Tu negirdėsi, nepritarsi,

Jei neturi savo sparnų...

Galiu paliesti,

Galiu ir pabučiuoti,

Net saulės spinduliais

Kaip karūna aptverti,

Mėnuo skaistus

Net vestuves suruoš,

Bet vynas bus apkartęs,

Šampanas neputos,

Jei meilė sieloje nešoks...

Artimi

Kai priglaudi

Net tuščią sraigę,

Girdi: jūra šaukia -

Tai prigimtis atplaukia,

Kai gyvų nėra,

O vaikštome dažnai

Ir tarp savų, net artimųjų,

Bet nesigirdi šauksmo

Širdingo, nenumaldomo,

Kad žemė artima.

Yra dar girios,-

Jos savimi alsuoja,

Dainuoja paukščiais

Ir upeliukais teka

Iš grynų šilojų

Graži, tyra daina.

O aukštas kalnas

Panarinęs galvą stovi

Ir laukia, kad atskristų

Išdidus erelis

Ir susisuktų lizdą

Jo rankų delne.

Vis laukiame ir laukiame;

Tik iš kitų, deja...

Štai skrenda debesėlis,

Jis arčiau prie saulės

Ir krenta lietaus lašas

Tiesiai pas mane.

Dėkoju, kad esu

Ir tu šalia.

Pamąstymai iš jaunų dienų

Gyvenimas atrodo

Kaip gyvasis sidabras,-

Jis suveda du žmones

Ir vienas su kitu sulimpa,

Jau tampa neatskiriami.

Sulaukia abejų vaikų

Ir pasistato trobą,

Į kurią visi sutilpo,-

Šaulys prie Liūto glaustosi

Ir niekada nepakelia

Į savo pusę lanko,

Tokia strėlė - iš aukso,

Nugludinta Meilės dienų.

Nebijo laisvi žmonės

Ir išbandymų sunkiausių,

Jeigu dangaus ženklai

Palankūs, tik dėl jų...

Mados

Buvo mados prieškarinės,

Kada šilkas – užsieninis,

Kaspinai iš Vokietijos,

Šokoladas ir Brazilijos.

Kur lietuvio tik nebūta,-

Siuntė už dešras švarkiuką -

Gelumbė iš grynos vilnos,

Anglijoje pagamintos.

Ir aulinių stora oda,

Puspadžiai irgi iš odos,-

Viskas šlama, einant girgžda,

Ne dabar, kaip airiai dirba...

Krintantis lapas

Janinai Gricienei

Kiekvienas žodis

Kartais perveria lyg peilis,-

Jo ašmenys – namai

Ir giminės, draugai,

Kuriems iškrito

Iš gražaus gyvenimo

Ne vienas lapas -

Žodis, eilės,

Tada skaudu labai...

Gyvenimas – tai mintys,-

Jos liejasi į eilę,

Prie vienos limpa kitos

Ir raizginys klampus

Dažnai į širdį eina

Ir išberia prisiminimus,

Kad reikia vis skubėti,

Gaudyti sekundę,

Kurios rytoj nebus...

Gyvenime dažnai palieka

Tik vienas žodis:

„ Avia“...Sveika būk.

Gerųjų fėjų troboje

Sava troba, visi savi,-

Šeima – tai mūsų tėviškė.

Čia pasodintas medis -

Liepa kvepia po langais,

Kaštonų žvakės žydi.

Toliau ir topolių tvora,

Jų kvapas šaukia,

Kad čia sugrįžtų visada

Jau dideli vaikaičiai.

Mūsų žali kiemai mieste,-

Kiekviena gatvė – tai alėja,

Gyvenimas iš kaimo

Čia atėjo, niekur neišėjo...

Mūsų vaikai – graži giria,

Kur ošia žalios pušys,

O visų medžių motina,

Eglužė su žalia skara,

Vis budi, dėl visų vis rūpinasi.

Prie pastebėjimų

Yra ir televizoriai,

Dabar kompiuterizuoti

Visi laisvi kanalai,

Bet niekas neatstoja

Dar gyvo žmogaus balso,

Arti šilto alsavimo.

Niekas nesako žodžio

Pirma neišlukštenęs,

Ką potekste sakytų

Net vienišas senelis...

Kiek mįslių ir patarlių

Seniau žmonės sukūrė

Ir niekada į akį

Be reikalo nedūrė.

Kas nusikalto, teisė,

Žabu, rimbu vanojo,

Vis tiek į klumpę purvo

Prisisiurbė net Nojus...

Gal ir dabar negelbės

Nė geras, mielas žodis.

Šviesk

Tu pažiūri rytais

Į mano sielos langą,

Prisikelia pasaulio paslaptis

Ir vėl nešu ant delno

Meilius žodžius,-

Tarytum angelo akis...

Apkabinu mažytį medį

Ir jis užauga

Man, su manimi -

Abu pamatome gyvenimą,

Kada pažiūrime kitu žvilgsniu

Į ateitį miškų;

Paukščio lizde

Vėl krebžda paslaptis.

Jo giesmės skamba

Smuiko stygomis,

Meilės melodija pažadina

Ir keliasi su tavimi...

Saulute, švisk,

Kiekvieną rytą

Šviesk.

Vaikučiams

Mano lova - prie mamytės,-

Čia ir galva, ir rankytės,

Vakare apkabinu,

Pabučiuoju ir miegu.

Dar pasako pasakėlę

Apie mešką, gerą fėją,

Kuri neša sapnelius

Į visų vaikų namus.

Užmigdau ir savo lėlę,-

Jai seku ir pasakėlę,

Kaip kiškelis vijo bitę

Per žalią aukšta žolytę,

Kaip užkliuvo ir pargriuvo,

Bitė medų man pasiūlė.

Toks saldus bitės medus,-

Kaip sapnai - tėtės, mamos.

Fėja galvūgaly sėdi

Ir dėkoja meškai dėdei

Už miegelį - visą žiemą,

Už pavasarį - be sniego.

Jau vakaras

Šiandien susipratau,

Kad iki vakaro

Neparašiau nei žodžio,

Labai tavęs atsiprašau,-

Buvau vis barama,

Kad siekiu vis daugiau,

Kad šoku ir dainuoju

Sau, savo vaikams.

Tokia dalia poeto -

Ji laikina, kaip smėlis,

Visiems vis po akim,

Jei pasakysi vieną žodį,

Tai pagalvos kiti,

Kad sakai apie jį...

Deja, kiekvienas pasakoja

Tiktai savo kelią,

Gal jie panašūs,-

Kaip ir mūsų abiejų,-

Akmuo juk šaltas,

Ledas irgi ledas...

Nejaugi šalsime visi?

Atsakymas

Ačiū už padailintą foto.

Kada nubąla smilkiniai,

Susiraukšlėja veidas,

Neužsidėsiu nuometo -

Tiktų juoda skara,

Bet aš dar neuždengsiu

Savo gilių raukšlių ,

Nė galvos dar nenuleisiu,

Nes veidrodyje spindi

Veidas, mirusiųjų artimųjų -

Seserų, kurias mylėjau,

O visad dievinau -
MAMOS.

Tegu lūpos ir bus ne saldžios,

Bet sako dar žodžius,-

Kartais švelnius,

Bet ir kitus...

Kai braukiu prakaitą nuo veido,

Juk pasitaiko ir visokių -

Žemiškų ir paprastų.

O smėlio laikrodis

Vis byra, byra,

Kažkas gal nori,

Kad aš verkčiau,

Nuolat verkčiau,

Oi, būtų jų širdy tada ramu...

Meilės žiburys

Dėkoju nepažįstamam draugui už foto

Dabar tik vakaras -

Žibintą laikas degti;

Ten, kur ugnis,-

Tik meilė ir šviesa...

Mergelė saugo aukurą

Ir puošia stalą,

Bernelis grįš šį vakarą,

Svajonė grįš slapta...

Paglosčiau vienaragiam

Baltam žirgui kartį,

Supyniau jo kasas,

O savo plaukus

Per pečius paleidau,

Plonučius šilko marškinius

Apšvies delčia...

Uždek, mielasis mano,

Širdy žiburį, uždek...

Minčių fotografija

Tik pasivaikščiokim -

Visai trumpai,-

Rudens tokia diena,

O mudu mažai dviese;

Ant kalno ąžuolas,

Toks samanotas,

Aplaužyta sena šaka,

Drevė ištižus lietuje,

O žemė, gilėmis nusėta...

Pabūkime abu šalia,

Pasėkime mintis

Ir abiem rankomis

Sukibę jį apglėbkime.

Prisimeni dar tuos laikus?

Aš juos prisimenu gerai,

Kada nedrįso lūpos

Susiliesti...

Lietuvos kariūnų diena

Skiriu savo auklėtinei Linai Baltokaitei

Taip daužosi širdis...

Gal taip garuoja kraujas?

Taip dega netektis,

Pražuvusių kare.

Taip smilksta namų židinys

Be tėvo ar sūnaus,

Be motinos, dukters?

Tiek metų karo dūmų

Niekas neregėjo,

Garuoja tik vanduo

Iš didelio tamsaus dubens,-

Tenai kareiviška ir košė,

Ir karštas viralas,

Garuoja duona nuo širdies

Šilto rudens...

Už taiką, mūsų rimtį,

Namų šilumą ir laimę

Pakyla žodis net iki dangaus

Ir išgaruoja ten.

Svajonė

Viskas įmanoma

Šiame pasaulyje -

Keliauja žmonės

Netgi mintimis,

Atranda draugą

Kitame žemyne

Ir pasilieka artimi.

O mintys daug greičiau

Nei paukštis skrenda,-

Nėra jokių ribų,

Nėra ir sienų,

Laikas teka dieną,

Skuba naktimis,

Kad žmonių rankos

Kurtų rytdieną

Be jokių antenų

Ir susisiektų širdimi,

Nes žemė apvali.

Eilinis pastebėjimas

Yra toks priesakas

Labai senų laikų:

Nekaltink motinos

Nė savo tikro tėvo,

Neleisk pažeminti

Ir brolių, savo seserų,

Nekelk vaidų

Prieš gimines;

Neteisk savo šeimos,

Kol nežinai gyvenimo,

Kuriuo kiti gyveno -

Tai ne tavo teisė.

O ta pati tiesa

Vėl perėjo į teisę,

Kad ir neliudytum

Net prieš save,

Tegu kiti nuteisia.

Oi, kaip žiauri

Būna tokia tiesa,

Kai kraujo brolis

Kitą šmeižia...

Sava žaizda kraujuoja,

O gal ir iš kitos

Ir kraujas tarsi laikas eina...

Naujadarų beieškant

Net ir laukinis paukštis

Pažįsta gerą žmogų,

Prisiriša ir šuo, katė,-

Jo nepalieka, neapgauna

Nė per nago juodymą,-

Taip sako netgi patarlė.

Visaip vadina žmonės,

Kurie nepastovūs -

Tai vėjo pamušalas,

Kitas blogiau-net gegute,

Bet vis neranda vietos

Elgesys ir poelgiai,

Taip bastosi po žemę

Žodis tarsi dilgėlė,

O juk labai skaudu visiems.

Seniau sakydavo:

-Ką jau dangus paskyrė,

Tą tik mirtis išskirs.

Kiek žodžių veltui byra,-

Kaip skruzdėlynai

Po smarkaus lietaus...

Kai surandi save

Laimingas tas žmogus,

Kai jo profesija

Ir prigimtis sueina

Kaip du takai į vieną,

Tada ir kelias toks šviesus,-

Atsiveria viskas jame -

Didinga ateitis kūrėjo

Ir menas kelia sielą

Ligi ilgos karjeros,

Kuri suranda jį pati.

Kiekvienas darbas

Iš visos širdies

Turbūt ir yra prigimtis,

Kas duota dievo,

Bet ieško net žolė

Savo mažyte šaknimi,

Kad vis giliau į žemę

Smigtų šaknys –

Tai gyvenimo prasmė.

Senieji kelmai

Senatvė - ne liga,

Tiktai sulinksta keliai

Esi mažesnis už kitus,

Bet siela lieka alkana,

Kaip tų karvelių,

Kurie ir tupiasi ant rankų

Tiktai tų, senų,

Kurie pagauti jų negali...

Silpnų nemėgsta niekas

Šitame pasaulyje,

Kapoja paskui skrendantį,

Sutrypia avinų banda...

Jei nesitrauksi pats iš kelio,

Per galvą peršoka

Stipresnis ir nenaudėlis -

Visų senų tokia dalia.

Mažai kas jį aplenkia

Nepastumdamas.

Gal ne tiesa?

Iš kuosos bėdų

 

Po kiemelį kuosa laksto

Paskui šarkas, pilkas varnas -

Visos storos, visos gražios,

Į visas kovai vis gręžiasi.

Ir galvoja maža kuosa.

Ką daryti, kaip pranokti,

Kuris sliekas čia riebesnis,

Kad galėtų atsikąsti.

Šniukštinėja visą kiemą,

Į kaimynų daržą kimba,

Kam jie turi ir laimingi

Ir be slieko jie turtingi.

O tenai genys ir kėkštas

Kala stuobrį, giles treškina,

Nes visiems žiema ilga,

O sliekų nėra sniege.

Kviečia kuosą į draugiją,

Bet juk ta darbo nežino,

Kaip anksčiausiai atsikelti

Ir per dieną – kalti, skelti...

Bet visa kuosų bėda,-

Kas atlieka, ne gana...

Paskui jaunystę

Remigijui Ž.

Senieji medžiai

Duoda žemei pradžią,-

Tarsi daina ateina

Ir priglaudžia rudenį lapus,

Kad po jais dygtų jaunas

Ir leistų daigą

Į trąšią, purią vietą,

Kur įsėlis jaukus.

Tokia svaja senųjų,

Kad ir jaunimas

Net praaugtų natą,

O muzikos vis ritmas

Ir kitoks ateina,

Tik tas pats taktas,-

Jis lyg širdies dūžis

Vis tvinksi, beldžiasi

Į smilkinius žilus...

Dainuokim su jaunais,

O dainos aidas

Tegu vis prikelia

Senus laikus.

Tango

Pagrok man tango,

Užeik į salę -

Mano sielos kambarį,

Kur būsim vienu du...

Spindės tik mėnesiena,

Žvaigždžių akys

Ir tavo rankos glėbs -

Taip suksimės vienu ritmu.

Kai keliai susiglaus,

Nusvirs mano galva

Tau ant peties,

Tu neskubėk nuleisti rankų,

Pakelk mano jausmus

Iki Vakarės – meilės,

Tada ji tau spindės.

Kai šauks naktis

Ir suksis horizontas,

O kometa nukris,

Tave atstumsiu,

Kai sudegsi...

Gal šoksi tango

Ir su manimi?

Išdrįsk.

Krikšto MOTINAI Onai

Fb Draugui A.S. užuojauta

 

Marijos motinos vardu

Buvai pati vadinta

Ir krikšto vardą man davei,

Ant tavo rankų augau,

Tu man svajonėse

Dainuodavai liūdnai,

Bet ir labai gražiai.

Į motinos lopšinę

Tąkart susipynė

Švęstas vanduo -

Tyri rasos lašai.

Man ant kaktos

Paliko žymę,

Kurią dabar turiu,

Piešiu ant lapo,

Juodai purpurinio,

Kur Amžinąjį Atilsį matai.

Uždegsiu žvakę

Tau prie kojų,

Kad eitum ir į dangų

Su gerais darbais.

Vėtrungė

Štai išaušo Naujas rytas,-

Taip poetas pasakytų...

Ir prasideda reformos,-

Tam nėra juk griežtos normos.

Reikia šalį atstatyti,

Ekonomiką tvarkyti -

Pats to negali daryti,

Reikia svetį paprašyti...

Čia net iš toli atskrieja

Naujos mintys ir idėjos.

Iš Rytų ir Vakarų

Lekia vėjas ant sparnų.

Kur mazutas – ten ir juoda,

Bet juk pelną gražų duoda...

Kas savo galvos neturi,

Į visas puses ir žiūri:

-Pritariu, bet nepalaikau,-

Sako varnas iš aukščiau.

Ir suprask tą gerą orą,

Kai sulūžo visos tvoros,

Kurios šimtmetį statytos,

O dabar projektas kitas...

Reiks vienų atsisakyti,

Ką sukūrė, uždaryti,

O nėra kišenėj lito...

Kažką reikia sumanyti -

Saulės šalį paganyti.

Balos ir balutės

Rudenį balučių pilna,-

Lietus lyja, katės dirba...

Tik vieni nuplauna purvą,

O kiti tenai priliurlina.

Smirdi visos senos balos,

Kai saulutė neišmano,

Kaip jas reikia išdžiovinti,-

Ant šakos nepakabinsi.

Ten atskris ir pilkos varnos

Ir pridergs daugiau tą balą.

Oi, kaip tyška į šalis,

Kai iš aukšto kažkas kris...

Net pataiko į akis.

Nekirskite manęs

Kada žiūriu į saulę,

Tenka prisimerkti,-

Ji amžina kaip ir dangus,

O žemėje - vis laikina:

Upės išdžiūsta,

Savo vagą keičia,

Subėga į jas upeliukai

Ir vėl išsisklaido

Tarsi migla nakties.

Kai randu kelmą,

Ką tik nukirstą medį,

Toks ilgesys širdy,-

Dar varva syvai,

Žemę savo girdo.

Oi, nebereiks šaknų...

O ką tada skaudės?

Nekirskite manęs.

Iš suaugusių paukščių gyvenimo

Vakar buvo baisi sloga,-

Visai nuvažiavo stogas.

Ir matau, kad ekrane,-

Du juodi varnai šalia.

„Gal karščiuoju?“-pamaniau,

Jų turėtų būt daugiau.

Dar atskrido varnas vienas

Ir karksėjo – viens prie vieno,

Nežinai jų netgi vardo:

Vienas siūlė savo sparną,

Kitas skaitė, krapštė snapą,

O trečiasis, kad padūko

Keikėsi iš viso ūpo...

Sakė, aš - šiokia tokia,

Net žodyne to nėra.

Iš pradžių visi pašoko,

Vakarėlis - lyg po stogu.

Kol visi apsižiūrėjo,

Ėmė keiktis net prieš vėją,

Kad mano galva su broku

Ir mylėtis nebemoku...

Jau tada , kad supykau,

Net ant pievos padariau...

O man, kuosai, ką daryti?

Teko taip abu baidyti.